Atėjus rudeniui, apnikus liūdesiui, žinome, kad galima ir tuo metu dar smagiai pašėlti. Žinoma, kad geriausiai tai daryti drauge su „Bildučiais“. Šio festivalio uoliausi žiūrovai užaugo drauge su „Bildučiais“, kai kurie, jau gimę, rado „Bildučius“, tad savo gyvenimo be jų neįsivaizduoja. Panašiai, kaip kad be Kalėdų ar Velykų. Taigi ir klausti nereikia, buvo ar ne šiemet „Bildučiai“. Buvo!
Šiemet vaikų ir jaunimo teatrų festivalis „Bildučiai“ – maištaujantis nenuorama paauglys: kas - į pankus nusižiūrėjęs, kas blondines parodijuojantis, kas – suaugusiųjų vaidmens griebęsis, kas – staiga surimtėjęs. Visokiom ligom paauglystė serga, visokių išorinių virusų pasigauna, keisčiausių vidinių problemų būna plėšoma. Taip bandyta pristatyti paauglystės sulaukusius „Bildučius“, sveikinant festivalio dalyvius ir žiūrovus. Pasveikinti jaunųjų aktorių ir jų draugų salėje atėjo Ignalinos rajono vicemeras Henrikas Šiaudinis, Ignalinos rajono gimnazijos direktoriaus pavaduotoja Jolanta Dasytė. Linkėta gražaus bendravimo su teatru ir tarpusavyje, pasidžiaugta atvykusiais, mat kiekvienas teatras – atskiras požiūris, ypatingas gebėjimas perteikti mintis, kad jos būtų suprastos ir įsimintos.
Iškart buvo įspėta: „Šiemet spektakliai skirti rimtiems, mąstantiems ir giliai mąstantiems žiūrovams, triukšmadariams – pertraukėlės“.
Nusilenkimas jaunajam žiūrovui
Šiemet šventę pabandyta sutalpinti į vieną dieną. Tai daryta ir siekiant neperkrauti žiūrovų spektaklių pasiūla, ir mąstant apie aktorius, kuriems antroji diena buvo skirta jų kūrybiniam bendravimui ir patirties pasidalijimui. Taigi kiekybės šiemet nesivaikyta. Neperkoptos šiemet ir valstybės sienos: daugelį metų festivalis, buvęs tarptautiniu, šiemet tilpo į respublikinio sąvoką. Bet geografiškai jis palietė svarbiausius Lietuvos taškus. Sulaukta svečių iš Alytaus, Vilniaus, Šiaulių, Klaipėdos, Kauno.
Pirmieji scenoje – šeimininko teisėmis – Ignalinos Česlovo Kudabos pagrindinės mokyklos teatras „Iki“, pristatęs jaunajam žiūrovui Simonos Smirnovos „Meška balionėlyje arba baubokiškos istorijos“. Spektakliuką gal kas jau buvo ir matęs, bet juk verta buvo dar kartelį pakalbėti apie baubus, parodyti gražiai „sustyguotą“ spektakliuką ir atvykusiems iš Respublikos didmiesčių draugams.
Ne pirmą kartą ignaliniečiai mato scenoje Alytaus teatro studijos „Drevinukas“ jaunuosius aktorius. Ne tik mažam reikia žinoti, kad nevalia per daug norėti, svetimo trokšti, apgaule ką nors užvaldyti. To mokė „Kupriukas muzikantas“, sukurtas pagal A.Liobytės pasaką. Šviesus, muzikalus spektaklis su laiminga pabaiga. Ir dėl to vaikų veideliuose – šypsena, o delniukai kaista nuo plojimų.
Sudėtingesnio plano – Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos teatro studijos „N-7“ parodytas spektaklis „Medėjos vaikai“. Antikos personažai ateina į mūsų dienas. Kiek sudėtingos paralelės gal ir ne visiems pakankamai aiškiai suvokiamos, bet abejoti spektaklio mokomuoju ir meniniu užtaisu tiesiog neįmanoma. Visa apmąstyta: nuo svajonių laivo iki muilo burbulų.
Kviečiame... ne tik žiūrėti
Popietinis laikas kvietė užsukti į Ignalinos kultūros centrą vyresnius. Čia jau galėjo sau šventę pasidovanoti ir suaugusieji, mat daugelio parodytieji spektakliai verti ir didesnių scenų, platesnio dėmesio ir ne vien plojimų, kad ir kokie nuoširdūs jie bebūtų.
Vilniaus teatro mokykla „Aš esu“ atvežė į Ignaliną spektaklį I.Ingredelf romano motyvais „Šešėliai veidrodyje“. Pasiklydimas tarp realybės ir fantazijų, visa aprėpianti meilė – tai ėjo per visą spektaklį rišančia linija. Aktorių meistriškumas stebino ir džiugino. Daug pasidarbuota ir sceninio įvaizdžio išlaikymo prasme.
Aštrią socialinę dramą žiūrovui atskleidė Klaipėdos vaikų ir jaunimo teatras „Aušra“, parodęs „Murzą“. Mergaičių kolonijoje vaidinama „Pelenė“. Pjesės herojės - kiekviena su savo skaudžia istorija, su savu melu, už kurio pasislėpus, saugiau, gražiau. Bet juk laikrodžiui išmušus dvylika – visi melai tampa matomi ir permatomi.
Bene labiausiai ignaliniečių lauktas buvo Vytauto Didžiojo universiteto akademinio studentų teatro pasirodymas. Ne vien dėl to, kad jame vaidina studentai, ne vien dėl „Euridikės“. Labiausiai juk dėl to, kad spektaklį į Ignaliną atvežė su studentais besidarbuojanti režisierė Agnė Dilytė, tikrų tikriausia „bildutė“, išaugusi ir savo svajas brandinusi Ignalinoje, teatro „Iki“ studijoje.
Ir buvo galima pasidžiaugti aktorių elegancija ir scenų išbaigtumu, dramatiško siužeto įtampos išlaikymu. Tai buvo bene ilgiausiai trukęs spektaklis iš visų, parodytų festivalyje, bet tikrai neprailgęs. Žiūrovai plojo ir džiaugėsi Agnės svajonių išsipildymu, gražiai nusidriekusiu jos sėkmės keliu, kurio pradžia buvo šita pati Ignalinos kultūros centro salė.
Šviesos pliūpsnis, skoningos dekoracijos, ryškūs (ne spalvine prasme) kostiumai, daug veikiančių personažų – visa tai iš kitų išskyrė Šiaulių moksleivių namų vaikų ir jaunimo teatro studijos „Kompanija šauni“ spektaklį „Peras Giuntas“, pastatytą pagal H.Ibseną. Gražiai suaustas kalbinis ir vaizdų audinys, dinamiškas veiksmas žiūrovus užbūrė drauge su Peru Giuntu. Verta buvo tai pamatyti savo akimis.
Pertraukos – triukšmaujantiems?
Taip buvo pažadėta. Bet triukšmaujančių neatsirado dėl vienos paprastos priežasties - tai, kas vyko pertraukų metu buvo kiek kitokio žanro, bet vis tiek širdelėms ir akims malonūs dalykai. Vėl pamatėme gražiai besiskleidžiančius „Pumpurėlius“ su naująja programa, dėl kurios taip jaudinosi jaunųjų dainorėlių vadovė Vida Ksenzovienė. Vėl pasidžiaugėme iš gražių drabužėlių beišaugančiais šokių kolektyvais „Mamba“ ir „Viva“ (abiems vadovauja Neringa Kirkilienė). Savo miklumą demonstravo streetbolo ir hip hopo grupės „Noughty by street“ iš Vilniaus. O visų pertraukėlių desertas – žinoma, bardo Domanto Razausko ir Dėdės Semo koncertas. Žiūrovai ir lingavo kartu, ir dainuoti bandė, galiausiai ėmė šokti. Domantas ir Dėdė Semas braukė prakaitą ir kuo nuoširdžiausiai dėkojo publikai, „pagavusiai taktą“.
Ne be dovanų
Kaip ir kasmet, pasidžiaugta rėmėjais, be kurių šventė nebūtų nei tokia „šakota“ (čia dėl tradicinių „Romnesos“ šakočių), nei taip prisiminimus sukelianti (už rėmėjų lėšas pagamintos Padėkos visiems kolektyvams ir rėmėjams, festivalio ženkliukai, kuriuos gavo visi festivalio dalyviai). Priimti tokį būrį svečių, parodyti jiems ne tik dėmesį, bet ir kitaip jais pasirūpinti – ne juokai. Tam reikalingi pinigai. Buvo tradiciškai jau ne vienerius metus „Bildučius“ remiančių (AB „Meleksas“, IĮ „Pjūklininkas“, verslininkas Kęstutis Mozeris), buvo ir naujai į rėmėjus įsijungusių. Visiems jiems festivaliui baigiantis dėkojo Ignalinos moksleivių namų direktoriaus pavaduotoja Tania Striukova. Gal, kartą padėję, negalės ir ateityje sustoti? Keturioliktus metus ir „Nauja vaga“ su „Bildučiais“ bilda, jų metus skaičiuodama, jų augimu, o dabar jau ir paauglyste besidžiaugdama, festivalio sumanytojos entuziazmu žavėdamasi ir sėkmės linkėdama.
Ir nėra ko nė galvoti, kad šitam paaugliui nebus leista švęsti jubiliejinio gimtadienio (tai bus kitąmet), gauti „pasą“ ( tai – dar po metų)... Ignalina be „Bildučių“? Nejuokaukit! Vėl juk šauksime choru: “Be “Bildučių” – nesmagu!”
2008 11 22